Make your own free website on Tripod.com

Agrotechnikos reikalavimai auginant bulves

Dr. Vidmantas RUDOKAS,
dr. Kęstutis RAINYS
LŽI Elmininkų bandymų stotis

Tradicines bulvių auginimo technologijas keičia pažangesnės, reikalaujančios aukšto agrotechninio lygio. Bulvės – vienas reikliausių dirvožemiui augalų. Joms tinka nepiktžolėtos, kenkėjais neužkrėstos, humusingos, gerai įtręštos, purios priesmėlio ir lengvo priemolio dirvos.

Parinkus tinkamas dirvas, svarbu sudaryti palankias augimo sąlygas, kad dirva kuo ilgiau išliktų puri. Supuolusioje dirvoje bulvių šaknys silpnai vystosi, stolonai šakojasi, bulvių gumbai formuojasi smulkūs ir deformuoti.

Dirvą reikia purenti giliai. Rotoriniais kultivatoriais ar kitais gilaus dirbimo agregatais dirvą galima išpurenti iki 25 cm gylio. Tai geriausia atlikti, kai dirvos ariamasis sluoksnis jau pradžiūvęs, kad kultivuojama žemė byrėtų, važinėjant nesusislėgtų. Sunkesnes dirvas reikia dirbti, palaipsniui keičiant įdirbimo gylį, svarbu neišversti šlapios žemės, kad nesuirtų dirvos struktūra, nepablogėtų sąlygos bulvėms sudygti ir augti.

Tradiciniais kultivatoriais dirva supurenama iki 15 cm gylio. Vagų formavimo agregatais ežios suformuojamos žemos. Kritulių paveiktos jos nuardomos, atsidengia bulvių gumbai. Naudojant Grimme technologiją, dirva supurenama iki 25 cm gylio, suformuojamos didelio skerspjūvio trapecinės vagos, todėl bulvių gumbai turi daugiau erdvės normaliai vystytis.

Humusas – pastovaus derliaus pagrindas

Norint išauginti pastovius, ne mažesnius kaip 30–35 t/ha bulvių derlius, reikia, kad dirvoje būtų ne mažiau kaip 3,5 proc. humuso. Lietuvoje 60 proc. dirvožemių turi 1,5–2,0 proc. humuso; tokiuose dirvožemiuose derlius labai priklauso nuo dirvos drėgmės.

Humusas yra ne tik viena pagrindinių dirvožemio derlingumo sąlygų, bet ir garantuoja gerą bulvių augimą. Humusingos dirvos akumuliuoja daugiau saulės energijos, greičiau įšyla, pradžiūsta. Sukaupta šiluma lėčiau išspinduliuojama, mažiau svyruoja temperatūra, bulvės greičiau ir vienodžiau sudygsta, dygimo metu jas mažiau pažeidžia ligos. Humusas gerina dirvožemio struktūrą, palaikomas geresnis drėgmės ir oro režimas.

Bulvės gerai auga, kai dirvos paviršiniame sluoksnyje, kur yra daugiausiai jų šaknų, būna 70–80 proc. drėgmės. Trūkstant drėgmės, blogiau pasisavinamos maisto medžiagos, bulvės auga lėčiau, deformuojasi gumbai.

Vieni iš labiausiai dirvožemį alinančių augalų yra varpiniai javai, kurie iš dirvos paima daug maisto medžiagų ir palieka mažai organinių liekanų. Naudojant intensyvias auginimo technologijas ir augalų derlingumą palaikant mineralinėmis trąšomis, humuso potencialas mažėja. Dėl to daugelyje mineralinių dirvožemių humuso balansas darosi neigiamas.

Sideraliniai augalai palaiko medžiagų balansą

Norint išauginti gausų derlių ir palaikyti dirvožemio našumą, svarbu nuolat dirvožemio atsargas papildyti organinėmis medžiagomis. Humuso balansą galima palaikyti, tręšiant dirvas mėšlu, auginant daugiametes žoles. Tačiau, mažėjant gyvulių skaičiui ir daugiamečių žolių plotams, reikia ieškoti alternatyvių priemonių dirvožemio derlingumui atstatyti.

Tai sideraliniai augalai: aliejiniai ridikai, baltosios garstyčios, vasariniai rapsai. Šie augalai turi stiprią šaknų sistemą, sugeba pasisavinti iš gilesnių dirvožemio sluoksnių maisto medžiagas, šaknys gerai purena podirvį, gerina dirvos struktūrą. Sparčiai augdami jie stelbia piktžoles, turėdami fitoncidinių savybių gali naikinti augalų ligų pradus.

Nuėmus javų derlių, juos galima auginti kaip posėlinius augalus: esant palankioms sąlygoms, pasėti rugpjūčio mėnesio pradžioje. Iki spalio mėnesio užauga 25–30 t/ha žaliosios masės. Tai svarbu ekologiniu požiūriu: maisto medžiagos sunaudojamos augalų augimui, tad mažiau jų, ypač azoto, išsiplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius.

Įterpti sideralinius augalus reikėtų žydėjimo pradžioje (neleisti augalams sumedėti), 15–20 cm gylyje. Nustatyta, kad po garstyčių, įterptų žaliajai trąšai, pirmaisiais metais po įterpimo bulvės pasisavina 60 proc. azoto, o iš mėšlo – 30 procentų.

Elmininkų bandymų stotyje buvo tirta, kokią įtaką įterptos sideralinių augalų organinės medžiagos turėjo humuso pokyčiams. Gauti rezultatai parodė, kad organinėmis trąšomis patręšus bulves, humuso teigiamiems pokyčiams įtakos turėjo visi tirti sideraliniai augalai, padidindami dirvožemio humusingumą 1,8–5,9 proc., palyginus su juoduoju pūdymu, kuriame per keturis sėjomainos rotacijos metus jo sumažėjo 4,5 proc.

Kaip sumažinti sprakšių daromą žalą

Didžiausi kenkėjai – sprakšiai. Sprakšio lervų pažeisti bulvių gumbai praranda prekinę išvaizdą, pro išgraužtas skylutes patenka bulvių ligų sukėlėjai, patiriami nuostoliai bulves laikant. Sprakšiai labiau pažeidžia ankstyvųjų veislių bulvių gumbus birželio mėnesį – tuomet sprakšių lervos intensyviai maitinasi. Vėlyvųjų veislių bulvės pažeidžiamos mažiau, nes gumbus formuoja liepos mėnesį, kai suaugusios sprakšių lervos virsta lėliukėmis.

Nereikėtų sodinti bulvių po daugiamečių žolynų, nes ten daug organinių medžiagų bei šaknų, kurių reikia sprakšių mitybai. Prieš sodinant bulves į pasirinktus laukus, svarbu patikrinti dirvos užkrėtimo sprakšio lervomis lygį. Tai galima padaryti rudenį arba anksti pavasarį prieš bulvių sodinimą. Jeigu 1 m² randama daugiau kaip 5 lervos, bulves sodinti rizikinga, ypač ankstyvųjų veislių.

Intensyvus žemės dirbimas rudenį, nuėmus priešsėlio derlių, ir kruopštus dirvų ruošimas pavasarį – tai laiko patikrintos priemonės, sumažinančios sprakšių kiekį dirvoje. Nuo vienamečių ir daugiamečių piktžolių pradėjus gintis efektyviais glifosatais, pamirštas ražienų skutimas. O juk skutant ražienas 12–14 cm gyliu ne tik naikinamos piktžolės, bet ir sprakšių lervos išverčiamos į dirvos paviršių, kur dalis žūva dėl drėgmės stygiaus arba jas sulesa paukščiai.

Bulvių apsauga nuo ligų ir kenkėjų prasideda beicavimu, tačiau ši priemonė dar mažai populiari ir naudojama tik pažangiausiuose ūkiuose.

Kuo daugiau piktžolių sunaikinti purenimu

Švarūs, nepiktžolėti pasėliai – vienas iš pagrindinių agrotechnikos reikalavimų auginant bulves. Piktžolėtuose laukuose patiriami trąšų nuostoliai, padidėja išlaidos herbicidams, nes vieno purškimo gali neužtekti, padidėja darbo sąnaudos nuimant derlių. Ankstyvas pavasarinis akėjimas paskatina piktžolių dygimą.

Piktžolės jautriausios ir lengviausiai pažeidžiamos, kai jos yra siūlelio tarpsnio ir purenant lengvai sunaikinamos. Po pasodinimo bulvės kaupiamos kas 5–7 dienas – tai gera priemonė piktžolėms naikinti iki sudygimo ir bulvėms sudygus.

Bulvių šaknys labai smulkios ir lengvai pažeidžiamos, todėl vėlyvesnis kaupimas, auginant 70 cm tarpueiliais, gali būti žalingas, nes žalojama gyvybingiausioji šaknų dalis. Manoma, kad dėl purios dirvos stygiaus gumbai iškyla į dirvos paviršių ir pažaliuoja.

Auginant bulves neišsiverčiama be herbicidų. Panaudojus herbicidus, galima sumažinti kaupimų skaičių, mažiau suvažinėjami tarpuvagiai, nežalojamos bulvių šaknys ir antžeminė augalo dalis. Herbicidus galima naudoti įvairiais bulvių augimo tarpsniais, kiekvienas bulvių augintojas turi savo patirtį ir nuomonę, kada ir kokius herbicidus naudoti.

Neauginti bulvių po bulvių

Auginant net ir nedidelius bulvių plotus, svarbu išlaikyti sėjomainą. Parinkus tinkamus priešsėlius, galima apsaugoti bulvių pasėlius nuo plintančių per dirvą ligų ir kenkėjų. Auginant bulves po bulvių, ligotumas padidėja iki 60 procentų.

Grybines ir bakterines ligas platina likusios nesurinktos bulvės, kurios po švelnių žiemų sudygsta ir tampa infekcijos šaltiniu. Sėklai auginamos bulvės į tą patį lauką gali grįžti po 5 metų, maistui – po 3–4 metų. Geriausi bulvių priešsėliai – tai mėšlu tręšti žiemkenčiai po daugiamečių žolių arba sideralinių augalų, rapsai, ankštiniai augalai, vasarojus.

Ne mažesnę reikšmę kokybiškam derliui užauginti turi sveika sėkla, subalansuotas tręšimas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, laiku panaudotos augalų apsaugos priemonės, tinkamas derliaus nuėmimas ir saugojimas. Įvykdžius visus technologinius reikalavimus galima tikėtis, kad šiandieninės rinkos sąlygomis gautas derlius bus paklausus ir konkurencingas, o bulvių auginimas – pelningas.