Make your own free website on Tripod.com

Žieminių kviečių auginimo technologija

 

Dirvožemiai

Drenuotos priemolio bei molio nerūgščios dirvos.

Netinka smėlio sausi, rūgštūs ar užmirkę bei šlapi dirvožemiai

Augimo sąlygos

Anksti pavasarį nukenčia dėl staigių temperatūros svyravimų, jautrūs iškilnojimui.

Daug drėgmės reikia grūdų formavimosi tarpsnyje

Priešsėliai

Tinkamiausi daugiamečiai ankštiniai augalai ar jų mišiniai su nedideliu varpinių kiekiu, užimtas sideralinis pūdymas

Dirvos dirbimas

Po dobilų ar užimto pūdymo skutama 10-12 cm gyliu; 2-3 kartus kultivuojama kas 7-10 dienų; prieš 2-3 savaites iki sėjos ariama 23-25 cm gyliu plūgais su priešplūgiais.

Išlyginta dirva negiliai įdirbama akėčiomis ar kultivatoriumi

Tręšimas

Maisto medžiagų trūkumo požymiai

Kraikinis mėšlas, srutos, kompostai, žaliosios trąšos, augimo aktyvatoriai,

 natūralios mineralinės trąšos

Sėklos ruošimas

Beicuojama karštu vandeniu, naudojant vario ar biologinius preparatus

Sėjos laikas, norma, gylis

Sėklos norma priklauso nuo sėklos ūkinės vertės ir 1000 grūdų masės arba vid. 4 mln. ha-1 daigių sėklų. Sėjos gylis 4-5 cm, sėjos laikas iki rugsėjo 15 d.

Veislės

Maistiniams kviečiams: ‘Zentos’, ‘Portal’, ‘Širvinta 1’, ‘Briz’, ‘Kijanka’, ‘Volgodar’ ir kt. pašariniams: ‘Jubilatka’, ‘Kraka’ ir kt.

Piktžolių reguliavimas

Ekologiškai ūkininkaujant keičiasi piktžolių rūšinė sudėtis, jos labiau prisitaiko prie dirvožemio sąlygų 

Agrotechninės priemonės: sėjomaina, sėklų valymas.

Tiesioginės priemonės: žemės dirbimas, pasėlių akėjimas bei ravėjimas

Ligos ir kenkėjai

Dažniausiai kviečiuose išplinta miltligė, septoriozė, stiebalūžė, kietosios kūlės. Su jomis kovojama agrotechninėmis priemonėmis

Derliaus dorojimas ir grūdų tvar-kymas

Grūdai gerai laikosi tada, kai jų drėgmė neviršija 14 %.

 

Sėklos paruošimas

Kadangi Lietuvoje kol kas nėra registruotų kviečių veislių, skirtų ekologinei žemdirbystei, taip pat nėra  sėklininkystės sistemos, taisyklės leidžia naudoti sėklą, išaugintą įprastos žemdirbystės ūkiuose. Taip daroma ir kitų šalių ekologiniuose ūkiuose.

Auginant kviečius ekologinėje žemdirbystėje, nemažai sunkumų iškyla dėl jų ligų, plintančių per sėklą, daugiausia kūlių. Ekologinėje žemdirbystėje yra leistini keli kviečių beicavimo būdai: terminis, cheminis, naudojant vario preparatus ir biologinis.

Termiškai beicuojant sėklas, jos mirkomos keturias valandas 28 – 32oC vandenyje. Taip sužadinamas grybo sporų atsidarymas ir kūlių augimas. Po sėklos perkeliamos į 5 l – 53oC temperatūros vandenį ir laikomas 7 – 9 min. Pabuvusios tokioje temperatūroje kūlių sporos žūva, o sėkla lieka gyva. Iš karšto vandens išimtos sėklos atvėsinamos šaltame. Atvėsintos sėklos plonai paskleidžiamos ir palengva džiovinamos. Negalima džiovinti staigiai. Dėl to gali nukentėti sėklų daigumas. Apdorojant didesnį kviečių sėklų kiekį, vandenį reikia bent 2 kartus per dieną pakeisti, nes laikant stipriai užterštame, galime nesulaukti norimo efekto. Toks termino beicavimo būdas vadinamas dvifaziu. Vienfazio beicavimo metu sėklos mirkomos 3 val. 45oC vandenyje arba 2,5 val. 46oC, arba 2 val. 47oC. Po to jos atšaldomos vėsiame vandenyje, plonai paskleidžiamos ir palengva džiovinamos.

Beicuojant sėklas terminiu būdu, reikalingas didelis darbo tikslumas, nes, nors ir nedaug pakėlus vandens temperatūrą, nukentės sėklų daigumas. Vėsesniame vandenyje liks nesunaikintos kūlių sporos. Beicuojant didelius kviečių sėklų kiekius, yra sunku palaikyti nustatytą vandens temperatūrą visą nurodytą laiką, nes supylus sėklas, vandens temperatūra staigiai nukrenta.

Norint beicuoti didesnius sėklų kiekius, reikia turėti atitinkamą įrangą: vandens šildytuvus, kameras įvairios temperatūros vandeniui supilti, dėžes grūdams panardinti. Geriausia būtu naudoti elektrinius vandens šildytuvus su automatine temperatūros reguliavimo įranga. Tada būtų galima tiksliai išlaikyti nurodytą vandens temperatūrą ir gerokai pagerinti beicavimo kokybę.

Ekologinėje žemdirbystėje yra leista naudoti kai kuriuos mineralinius vario junginius, pvz., vario oksichloridą, vario sulfatą ( mėlynasis akmenėlis). Šie paprastai tinka naudoti kviečių sėklų beicavimui. Kiekvienam 100 kg sėklų reikia 400 g vieno iš šių junginių. Prieš naudojimą nustatytas beico kiekis ištirpinama 1 litre vandens. Sėklos supilamos į maišytuvą. Tai gali būti paprasčiausiai statinė, geriau medinė, užmauta ant ašies. Statinė šone turi būti anga, pro kurią supilamos ir išpilamos sėklos. Ant sėklų maišytuve supilamas vario oksichlorido arba sulfato tirpalas. Sandariai uždarius dangčiu, maišytuvas sukamas. Tokiu būdu sėklos sudrėkinamos ištirpintu beicu. Labai svarbu, kad sėklos beicu būtų sudrėkintos kuo tolygiau ir visos, nes jeigu lieka nepaliestų, kūlių sporos be vargo sudygsta ir užkrečia iš sveikų bei beicuotų sėklų sudygusius augalus. Kuo ilgiau sukame maišytuvą, tuo geriau sumaišome ir apvelkame sėklas. Tačiau to nereikia daryti per ilgai, nes tada didelis kiekis vandens išgaruoja, susidaro beico dulkės, kurios jau nesilaiko ant grūdų. Paprastai pakanka sukti maišytuvą 5-6 minutes. Dar geriau sėklą beicuoti specialiose mašinose, tačiau jos yra brangios, ir, apdorojant nedidelį sėklos kiekį, vargu ar atsipirktų.

Priešsėliai

Maisto medžiagas kviečiai paima iš dirvos silpniau, nes jų šaknys nepasiekia gilesnių dirvožemio sluoksnių. Todėl kviečiams skirtoje dirvoje turi būti daugiau maisto medžiagų, ypač azoto. Į visa tai būtina atsižvelgti, parenkant kviečiams vietą ekologinėje sėjomainoje. Labai svarbu, kad kviečiai nepatektų į nualintas, silpnai maisto medžiagomis aprūpintas dirvas.

Ekologinėje žemdirbystėje kviečiai rekomenduojami sėti po ankštinių augalų arba jų mišinių su nedideliu kiekiu varpinių. Tokie priešsėliai palieka dirvoje nemažai kviečiams prieinamų maisto medžiagų. Nors naujausi užsienyje daryti tyrimai byloja, kad žieminiai kviečiai dėl silpnai išvystytos šaknų sistemos ir menko augimo rudenį nepajėgia įsisavinti palikto ankštinių augalų biologinio azoto. Šis elementas pradiniuose kviečių augimo tarpsniuose yra labai reikalingas, tačiau tik nedideliais kiekiais. Todėl likusioji biologinio azoto dalis per žiemą, ypač jeigu ji būna šilta ir lietinga, išsiplauna į gilesnius, augalams nepasiekiamus, dirvožemio sluoksnius. Šiuos nenaudingus procesus iš dalies galima sustabdyti, auginant tarpinius augalus. Pavyzdžiui, jeigu žieminiai kviečiai sėjami į dobilieną, tai ją suarus po pirmos žolės derliaus nuėmimo verta pasėti rapsus ar kitus trumpos vegetacijos kryžmažiedžius augalus, kurie geriau panaudoja esantį dirvoje biologinį azotą, suriša jį savo audiniuose ir palieka žiemkenčiams mažiau tirpiuose junginiuose. Tokiu būdu dalis azoto pasilieka dirvoje ir juo gali pasinaudoti pavasarį vegetaciją atnaujinę žieminiai kviečiai.

Žieminiams kviečiams tinkami priešsėliai yra daugelis kitų augalų, po kurių derliaus nuėmimo lieka pakankamai laiko tinkamai paruošti dirvą sėjai, o pati dirva būna nenualinta ir neužteršta daugiametėmis piktžolėmis. Tradicinis žiemkenčių priešsėlis, užimtasis pūdymas, yra vienas iš geriausių ir ekologinėje žemdirbystėje. Šie pūdymai dažniausiai būna užimti vikių – avižų mišiniais žaliajam pašarui ar silosui. Ekologinėje žemdirbystėje sėti žieminius kviečius po žemaūgių ir pusiau belapių žirnių grūdams galima tik išimtinais atvejais, kai laukas yra gerai apvalytas nuo piktžolių. Dar mažiau kaip priešsėlis žiemkenčiams ekologiniuose ūkiuose tinka šiuolaikinės, belapės arba pusiau belapės žemaūgės žirnių veislės.

Vikių – avižų mišiniai sudaro geras sąlygas piktžolių naikinimui. Be to, pats pasėlis paprastai būna gana tankus ir aukštas, ko negali pakęsti didelė dalis pavojingų piktžolių rūšių. Pasilikusias mišinių nenustelbtas piktžoles galima sėkmingai sunaikinti tolimesniu dirvos dirbimu. Laiko tam  lieka apie 1,5 vasaros mėnesio.

Ekologinėje žemdirbystėje žieminius kviečius gerai tinka sėti į sideralinius pūdymus, nors toks priešsėlis laikomas gana brangiu. Kadangi kviečiai daugiau auginami sunkesnėse dirvose, kur lubinai, geriausiai žaliajai trąšai tinkantis augalas, auga prasčiau, sideraliniame pūdyme gali būti sėjami pašariniai žirniai (peliuškos), raudonieji dobilai, kryžmažiedžiai augalai (rapsai, aliejiniai ridikai, baltosios garstyčios), facelijos. Augalai, aparti kaip žalioji trąša, praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis, pateikia maisto mikroorganizmams ir stipriai suaktyvina jų veiklą. Be to daugelis minėtų sideralinių augalų turi fitosanitarinių savybių ir stabdo daugelio pavojingų ligų plitimą. Kryžmažiedžių augalų išskiriamiems fitoncidams yra jautrūs kviečių pašaknio ligų sukėlėjai. Sideraliniame pūdyme išaugusios piktžolės dažniausiai nesuspėja subrandinti ir pasėti savo sėklų, todėl jų atsargos dirvoje sumažėja.

Ūkininkaujant ekologiškai, kviečiai į tą patį lauką gali sugrįžti ne anksčiau kaip po 4-5 metų. Tokią ilgą auginimo pauzę rekomenduojama daryti dėl ligų plitimo. Kviečiai yra jautrūs pašaknio ligoms, kurios daugiausia plinta per dirvą, todėl ilgesnis laiko tarpas be augalų – šeimininkų ir fitoncidus išskiriantys augalai, padeda palaikyti palankesnę laukų fitosanitarinę būklę.

Dirvos dirbimas

Žieminiai kviečiai yra sėjami po įvairių priešsėlių, todėl dirvos ruošiamos gali būti kiekvienu atveju skirtingas. Ekologinėje žemdirbystėje dirvos ruošimas sėjai turi 2 pagrindinius uždavinius: sudaryti optimalias sąlygas sėklos įterpimui, augalų sudygimui bei tolimesniam augimui ir naikinti piktžoles. Kaip rodo naujausi tyrimų duomenys, pagrindinis žemės dirbimo tikslas yra vis dėl to piktžolių naikinimas. Nustatyta, kad daugelis augalų, įskaitant žieminius kviečius., gali puikiai augti pasėti į visiškai nedirbtą arba tik minimaliai dirbtą dirvą, su sąlyga, kad čia bus vienokiu ar kitokiu būdu ar prislopintos piktžolės. Įprastoje žemdirbystėje tą atlieka herbicidai. Ekologiniuose ūkiuose  piktžolių naikinimui lieka vienintelė priemonė – žemės dirbimas. Mūsų laukuose, kur piktžolių sėklų bei vegetatyvinių jų dauginimosi organų atsargos yra gausios, dirvos dirbimo terminai bei pasirinktas būdas ekologinėje žemdirbystėje turi lemiamą reikšmę.

Nuėmus priešsėlio derlių, jeigu tai buvo dobilai ar užimto pūdymo augalai, reikia pirmiausia sekliai, 10-12 cm gylyje, įdirbti dirvą. Geriausiai tai padaryti kombinuotu ražienų skutimo agregatu. Dirvoje pasilikę daugiamečių piktžolių dauginimosi pradai (usnių bei pienių atžalinės šaknys, varpučių šakniastiebiai), stengiasi vėl įsitvirtinti. Pirmiausia jie išleidžia papildomas šakneles, kad galėtų iš dirvos paimti vandenį ir maisto medžiagas. Visa tai daroma iš šaknyje sukauptų maisto medžiagų atsargų. Kad piktžolės negalėtų įsitvirtinti dirvoje ir vėl sužaliuoti, rekomenduojama kas 7-10 dienų, bent 2-3 kartus iki gilaus arimo, įdirbti dirvą kultivatoriumi su spyruokliniais noragėliais. Išleistas papildomas piktžolių šaknis kultivatoriaus noragėliai vėl nutraukia ir jas palieka be reikiamo sąlyčio su žeme. Tai verčia piktžoles leisti kitas papildomas šaknis. Tokiu būdu sukauptos maisto medžiagos palaipsniui eikvojamos, mažėja šaknų gyvybingumas ir galimybė įleisti naujus daigus. Todėl pagrindinis daugiamečių piktžolių naikinimas vyksta nuolat kultivuojant  ražienų skutimo agregatu įdirbtą dirvą. Palikus nedirbamą nuskustą dirvą ir leidžiant piktžolėms vėl įsitvirtinti, skutimas nustoja prasmės ir neduoda jokios naudos.

Prieš žieminių kviečių sėją, ne vėliau kaip prieš 2-3 savaites, dirva ariama 23-25 cm gyliu plūgu su priešplūgiais. Pastaruoju metu prie plūgų pradėti naudoti arimo volai arba tankintuvai. Jie sutrupina dirvos paviršiuje atsiradusius stambesnius  grumstus ir suslegia suartą sluoksnį. Todėl naudojant šiuos tankintuvus, arti galima vėliau, prieš pat javų sėją. Tada lieka daugiau laiko dar bent 1-2 kartus sukultivuoti nuskustą dirvą. Bet tokiu būdu ariant reikia stengtis, kad viršutinis dirvos sluoksnis su nusilpusiomis piktžolių šaknimis būtų apverstas giliai į vagos dugną, iš kur joms sudygti dažniausiai nepakanka jėgų. Jeigu tenka arti pavasarį, tankintuvo reikšmė dar labiau padidėja, nes tada išversti į paviršių drėgni grumstai tiesiog beregint sukietėja ir paskui sutrupinti beveik neįmanoma visą vasarą.

Taip žieminių javų sėjai ruošiamos dobilienos, nupjovus pirmą žolę, bei užimtieji pūdymai. Nesuspėjus sėklai įdirbti dirvą po priešsėlio derliaus nuėmimo, prieš žieminių sėją reikia giliai suarti plūgais su priešplūgiais. Tačiau be piktžolių išsekimo vien gilus arimas gerų rezultatų neduoda.

Priešsėjinis dirvos dirbimas arba sėklos guoliavietės paruošimas yra ne mažiau svarbus darbas. Labai svarbu sudaryti palankias sąlygas kviečių sėklai tolygiai įterpti reikiamame gylyje, kad ji galėtų kuo greičiau sudygti bei išaugintų stiprius ir sveikus daigus. Pirmiausia, prieš sėją turi būti gerai išlygintas dirvos paviršius. Įterpta sėkla turi gulti ant kietesnio, kapiliarine drėgme aprūpinto, dirvos sluoksnio. Iš viršaus ji turi būti pridengta 4-5 cm storio dirvos sluoksniu.

Dėl pasitaikiusių sausų orų vasara dažnai būna sunku tinkamai paruošti sunkesnės mechaninės sudėties dirvas. Susidarę didesni ar mažesni kieti dirvos grumstai sunkiai pasiduoda susmulkinimui. Jie trugdo gerai įterpti sėklą bei sudygti. Naudojant tankintuvus arimo metu labai sumažėja grumstų dirvos paviršiuje. Neturint specialių, gana brangių arimo tankintuvų, prie plūgo reikia kabinti sunkų akėčių arba vieną peilinių ar lėkštinių akėčių sekciją. Šie padargai neblogai supurena šviežiai suartos dirvos paviršių, susmulkina didelę dalį stambių grumstų, tačiau jos nė kiek nesuslegia. Todėl juos naudojant, arimą reikia atlikti ankščiau, kad dirva suspėtų iki kviečių sėjos pakankamai suslūgti. Jei arimo metu nenaudojame jokių prikabinamų prie plūgo padargų, tada kuo skubiau reikia šviežią arimą, kol jis neįdžiuvo, negiliai įdirbti akėčiomis ir kultivatoriumi ar stambiais volais.

Ruošiant žieminių kviečių sėklos guoliavietę, nereikia naudoti giliai dirvą purenančių padargų. Pakanka dirvą įdirbti tokiame gylyje, kokiame po to įterpiame sėklą – 4 – 5 cm. Ši taisyklė yra ypač aktuali ekologinėje žemdirbystėje. Į per giliai įdirbtą dirvą sėkla įterpiama nevienodai, didelė jos dalis daug giliau, negu reikalaujama. Tada užsitęsia sėklos dygimas ir tuo pasinaudoja piktžolės. Jos paprastai tuščiose vietose sudygsta greičiau ir vėliau sunkiai besikalančius javų daigus pradeda stelbti. Akėti dygstančių augalų negalima, o vėlesnis akėjimas, kada šios piktžolės yra pakankamai sutvirtėjusios, dažniausiai būna mažai efektyvus. Be to, per giliai įdirbant dirvą, sunaudojame daug daugiau degalų bei darbo, labiau dėvisi technika. Jeigu vis dėl to dirva buvo supurenta per giliai, prieš sėją ją reikia suvoluoti. Šiam darbui geriau tinka žiediniai ar rumbuoti volai. Lygūs daugiau trina dirvą, pridaro smulkių vandens ir vėjo erozijos veikiamų dalelių bei palieka dirvos paviršiuje atvirus kapiliarus, per kuriuos išgaruoja daug drėgmės.

Pastaruoju metu daugelis žemdirbių naudoja kombinuotus priešsėjinio dirvos dirbimo agregatus. Tinkama darbinių dalių konstrukcija ir jų išdėstymas sudaro galimybę gerai paruošti dirvą sėjai minimaliu važiavimų skaičiumi.

Tręšimas

Kviečiai labiau negu kiti varpiniai javai yra reiklūs aprūpinimui maisto medžiagomis. Jie daugiau maitinasi iš viršutiniame dirvos sluoksnyje esančių medžiagų, mažai pasiekdami giliau esančius junginius. Todėl kviečių tręšimas ekologinėje žemdirbystėje yra sudėtingesnis negu įprastoje, čia svarbu kuo daugiau trąšų sukoncentruoti augalų šaknų augimo zonoje.

Labiausiai žieminių kviečių derlingumas bei grūdų kokybė priklauso nuo augalų aprūpinimo azoto. Ekologinėje žemdirbystėje visiškai patenkinti žieminių kviečių poreikius azotui nelabai paprasta, vien dėl to, kad jo poreikis skirtingais augalų augimo  tarpsniais yra nevienodas. Nors azotas augalams reikalingas nuo pat jų sudygimo iki grūdų pieninės brandos, tačiau didžiausias jo poreikis yra pavasarį kviečių plaukėjimo metu, kada aktyviausiai vyksta fotosintezės procesai ir augalų masės didėjimas. Tačiau tuo metu biologiniai procesai dirvoje po žiemos būna dar nepakankamai suaktyvėję ir dirvos organinių medžiagų mineralizacija vyksta lėtokai, todėl augalams prieinamų azoto junginių dažnai neužtenka. Papildomas žieminių kviečių patręšimas pavasarį ekologinėje žemdirbystėje yra kur kas sudėtingesnis., negu įprastoje.

Pagrindiniai žieminių kviečių maisto medžiagų šaltiniai ekologinėje žemdirbystėje yra dirvos humusas, organinės trąšos ir leistos naudoti mineralinės trąšos. Sėjant kviečius po ankštinių augalų ( dobilų, liucernų, žirnių, vikų ), jų sukaupto biologinio azoto dažniausiai pakanka tik rudenį. Jau anksti pavasarį, prasidėjus kviečių vegetacijai, augalai pradeda jausti azoto stygių. Nepakanka azoto žieminiams kviečiams, pasėtiems po vikių – avižų mišinių, žaliajam pašarui ar silosui. Ypač jo trūksta po varpinių žolių, kryžmažiedžių augalų bei ankstyvųjų bulvių.

Mūsų dirvos nepasižymi gausiu humuso kiekiu, todėl nuolatos jas reikia papildyti organine medžiaga, kuri suaktyvina dirvos mikroorganizmų dauginimąsi bei veiklą. Kuo daugiau dirvoje mikroorganizmų,  tuo daugiau ten būna augalams lengvai prieinamų maisto medžiagų, ir tuo didesnį jie išaugina derlių. Kaip mėšlas didina biologinį dirvos aktyvumą parodyta 1 lentelėje.

Mėšlo įtaka dirvožemio biologiniam aktyvumui

 

 

Tręšimo variantai

Bakterijų skaičius, tūkst. / 1 g dirvožemio

Netręšta

5000

Tręšta sterilizuotu mėšlu

8500

Tręšta natūraliu mėšlu

17500

 

 

Žieminiai kviečiai laikomi vienais iš geriausiai organines trąšas panaudojančių augalų. Tai yra pirmiausia dėl to, kad jie turi ilgesnį vegetacijos periodą ir didesnį derliaus potencialą.

Ekologinėje žemdirbystėje iškyla klausimas kada geriausia tręšti organinėmis trąšomis žieminiams kviečiams skirtus laukus. Praktikoje dažniausiai jomis tręšiami kviečių priešsėliai, jeigu tai yra ne ankštiniai javai ar daugiametės žolės. Jeigu sėjama po vikių – avižų mišinių žaliajam pašarui ar silosui skirtų mišinių, mėšlą ( kraikinį arba skystą ) galima įterpti rudenį prieš gilųjį arimą arba pavasarį prieš mišinių sėją. Tačiau pavasarį tręšiant mėšlu, iškyla pavojus per daug suslėgti dirvas, ypač sunkesnes ir dar nepakankamai pradžiuvusias. Todėl geriau šiek tiek suvėlinti mišinių sėją ir palaukti, kol dirvos užtektinai pradžius.

Prieš žieminių kviečių sėją geriau naudoti pakankamai išsigulėjusi mėšlą arba kompostą. Mažiau tiesioginiam tręšimui tinka šviežias arba skystas mėšlas, kurio kvapas dažnai privilioja kai kuriuos kenkėjus, nors patys augalai rudenį geriau panaudoja šviežiame mėšle esantį amoniakinės formos azotą.

Be mėšlo ar kitų organinių trąšų, ekologinėje žemdirbystėje svarbią vietą ne tik lengvose, bet ir sunkesnėse dirvose užima žalioji trąša. Žaliajai trąšai dažniausiai sėjami ankštiniai augalai, tačiau gerai tam tikslui tinka ir varpiniai. Bene didžiausią naudą duoda gerai vietos sąlygomis pritaikyti įvairių augalų mišiniai. Lietuvoje nuo seno rekomenduojami auginti lubinai, ypač kartieji, seradėlės, barkūnai, peliuškos bei vikiai.

Maisto medžiagų poreikis žieminiams kviečiams

 

 

Maisto medžiagos

Poreikis kg ha-1

N

112 – 148

P2O5

40-56

K2O

92-136

MgO

24

CaO

39

 

 

Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau duomenų apie dobilų, liucernų, pupų, rapsų, aliejinių ridikų, baltųjų garstyčių, vienmečių svidrių ir kitų augalų naudojimą žaliajai trąšai. Šie augalai labiau tinka sunkesnėse dirvose, kur lubinai auga blogiau.

Žaliajai trąšai aparti augalai papildo dirvožemį organine medžiaga, suaktyvina mikroorganizmų veiklą. Be to, sideratų šaknys sugeba paimti maisto medžiagas iš gilesnių dirvožemio sluoksnių, sukaupti ir palikti jas po to sėjamiesiems augalams. Dauguma sideralinių augalų slopina pavojingų javų ligų plitimą.

Pagrindinių maisto medžiagų, kurios nulemia žieminių kviečių derlių, poreikis priklauso nuo siekiamo grūdų derliaus bei jų baltymingumo. 2 lentelėje pateikti duomenys apie maisto medžiagų poreikį žieminiams kviečiams, kurių derlingumas yra 4 t ha-1,  o baltymingumas 12, 5 proc.

Norint išauginti didesnius žieminių kviečių grūdų derlius, tręšimą maisto medžiagomis reikia atitinkamai padidinti. Pvz., 5 t  ha-1 grūdų derliui išauginti kviečiams reikia jau 145 kg  ha-1 azoto, 63 kg  ha-1 P2O5, 149 kg  ha-1 K2O, 27 kg  ha-1 MgO ir 40 kg ha-1 CaO. Šių ir kitų maisto medžiagų poreikis ekologinėje žemdirbystėje patenkinamas dažniausiai organinėmis trąšomis. 3 lentelėje pateikiami duomenys apie maisto medžiagų kiekius, patenkančius į dirvą kartu su įvairiomis organinėmis trąšomis.

Tręšiant mėšlu bei lubinais galima visiškai patenkinti žieminių kviečių poreikius beveik visoms pagrindinėms maisto medžiagoms. Dirvos mikroorganizmų veiklai labai svarbu, kad organinėse medžiagose, kuriomis tręšiame augalus, būtų tinkamas angies ir azoto santykis. Optimalus anglies ir azoto santykis yra 15-30, tai yra 15-30 dalių anglies ir viena dalis azoto. Šiauduose yra per mažai azoto, lyginant su anglimi. Ardydami šiaudus dirvos mikroorganizmai ima jų veiklai reikalingą azotą iš dirvos, mažindami jos humusų atsargas. Tokiu būdu, aparti šiaudai pirmaisiais metais dirvoje azoto nepagausina, o atvirkščiai dar sumažina.

Maisto medžiagų kiekis (kg  ha-1 ), patenkantis į dirvą tręšiant įvairiomis organinėmis trąšomis

 

 

Trąšos

N

P2 O5

K2 O

CaO

MgO

C /N

Mėšlas, 30 t ha-1 = 7,5 t ha-1 s. m.

150-180

40-60

180-220

25-40

25-35

15-23

 Skystas mėšlas, 40-60 m3 = 3,5 t ha-1 s. m.

125-175

60-90

160-240

64-96

24-36

8-72

Šiaudai 6 t ha-1 =5 t ha-1 s. m.

17-23

9-16

50-100

12-22

8-12

80-140

Tarpiniai augalai žaliajai trąšai,

20 t ha-1 =2,5 t ha-1 s. m.

55-65

20-30

100-110

20-25

10-115

15-25

Lubinai žaliajai trąšai,

30 t ha-1 =4,8 t ha-1 s. m.

117

23

90

60

-

7

 

 

Įprastoje žemdirbystėje kiekvienai tonai šiaudų C: N palankiam santykiui atkurti, išberiama 7-10 kg azoto mineralinių trąšų pavidale. Ekologinėje žemdirbystėje tam tikslui geriausia naudoti skystą mėšlą arba srutas. Ant susmulkintų ir tolygiai paskleistų dirvos paviršiuje šiaudų prieš arimą išlaistomas skystas mėšlas. Tačiau šiaudais tręšti javus ekologinėje žemdirbystėje nerekomenduojama dėl ligų plitimo pavojaus.

Papildomam žieminių kviečių tręšimui pavasarį geriau tinka skystas mėšlas arba srutos, tačiau neturint jų galima tręšti gerai perpuvusiu mėšlu arba dar geriau kompostu. Svarbu, kad mėšlas ir kompostas būtų ne per drėgni ir juos būtų galima tolygiai paskleisti dirvos paviršiuje. Priklausomai nuo dirvos aprūpinimo maisto medžiagomis bei pasėlio būklės, skysto mėšlo norma gali būti 20-40 m3 ha-1. Šį skysto mėšlo kiekį rekomenduojama išlaistyti žieminiams kviečiams per du kartus. Pirmoji mėšlo normos pusė išlaistoma kiek įmanoma anksčiau pavasarį. Taip paprastai daroma, kai tik atsinaujina augalų vegetacija ir dirva būna užtektinai išdžiuvusi, kad naudojama mėšlo laistymo technika neklampotų pasėlių. Šis tręšimas kviečiams yra svarbus, nes jis skatina augalų krūmijimąsi, nuo kurio priklauso produktyvių stiebų skaičius, o tuo pačiu ir varpų kiekis kiekviename pasėlio kvadratiniame metre. Antroji mėšlo dalis laistoma pačioje kviečių plaukėjimo pradžioje. Šiuo metu trąšos lemia grūdų skaičių varpoje bei turi įtakos grūdų baltymingumui ir kitiems jų kokybės rodikliams.

Skystas mėšlas ar srutos, laistomi ant vegetuojančių augalų, gali juos apdengti, todėl prieš naudojimą patartina šias trąšas atskiesti vandeniu: skystą mėšlą santykiu 1:10, srutas – 1:5. Geriausia trąšas laistyti specialiomis mašinomis , kurios jas tolygiai paskleidžia dirvos paviršiuje. Laistymo mašinų darbų kokybė labai priklauso nuo mėšlo būklės. Svarbiausia, kad jame nebūtų ilgų šiaudų ar liekanų, trukdančių mėšlui laisvai pratekėti laistymo žarnomis. Neturint specialių mašinų, galima pritaikyti mėšlo laistymui kitą techniką, pvz.:, anksčiau plačiai naudotus traktorinius srutovežius, primontavus prie jų skirstomąjį vamzdį, kuriame kas 12-15 cm padarytos angos užsibaigia žemyn nukarusiomis žarnomis. Specialaus siurblio varomas atskiestas mėšlas patenka į skirstomąjį vamzdį , iš kurio žarnomis teka ant žemės paviršiaus. Išlaistomo mėšlo norma nustatoma reguliuojant slėgį.

Papildomą žieminių kviečių tręšimą skystu mėšlu geriausia yra derinti su pasėliu akėjimu. Tai gerokai pagerina mėšlo veikimą bei akėjimo efektyvumą.

Sėjos laikas, norma, gylis

Sėjos laikas. Ekologinėje žemdirbystėje žieminių kviečių optimalūs sėjos terminai yra tokie patys kaip ir įprastoje, tačiau čia nukrypimai nuo jų duoda skaudesnes pasekmes. Svarbiausia, kad kviečiai iki žiemos šalčių suspėtu išauginti bent 3 lapelius. Nepatartina žieminius kviečius pasėti per anksti, nes tada padidėja ligų, kenkėjų bei pikdžolių antpuolio galimybė. Be to per anksti pasėti kviečiai iki žiemos gali per vėšliai suželti. Pasėliai gali išgęsti dėl storesnės sniego dangos, ypač jeigu pasninga ant neįšalusios žemės. Tada augalai žūsta dėl kvėpavimui reikalingo deguonies trūkumo.

Mūsų sąlygomis optimalūs žieminių kviečių sėjos terminai yra rugsėjo 10-20 dienos.

Sėklos norma. Esant normalioms sėjos sąlygoms, ekologinėje žemdirbystėje žieminių kviečių sėklos norma didinama 5-8 proc. Tai daroma tam, kad tankiau rudenį sudygę kviečių pasėliai geriau stelbtų piktžoles ir mažiau nuo jų nukentėtų. Priklausomai nuo susiklosčiusių sąlygų, sėklos norma gali svyruoti nuo 180 iki 240 kg ha-1. Didinti sėklos normą reikia, jeigu vėlinami sėjos terminai ir laukiama didesnio piktžolių antpuolio.

Sėjos gylis. Žieminių kviečių sėkla įterpiama šiek tiek gyliau, negu rugių. Vidutinis sėklos įterpimo gylis yra 4- 5 cm. Lengvesnėse dirvose ji terpiama giliau, sunkesnėse - sekliau. Optimaliu gyliu pasėti kviečiai yra atsparesni didesniems šalčiams, geriau žiemoja, o pavasarį mažiau iškilnojami bei gausiau krūmijasi.

Veislės

Ankstyvesnių žieminių kviečių veislių grupėje tinkamiausios šios veislės: ‘Širvinta 1’, ‘Briz’, ‘Kijanka’, ‘Volgodar’. Veislės subręsta liepos 13 - rugpjūčio 4 dienomis, gerai žiemoja, atsparios išgulimui, tolerantiškos ligoms, ypač kietosioms kūlėms, derlingos (4,4-5,3 t ha-1), išaugina geros (ypač ‘Briz’, ‘Kijanka’) kepamosios vertės grūdus. Grūduose 11,2-12,4 proc. baltymų, veislių ‘Briz’, ‘Kijanka’ miltų sedimentacija – 47-48 ml, ‘Volgodar’, ‘Širvinta’ – 39-35 ml.

Žieminių kviečių vėlyvųjų veislių grupėje tinkamos yra ‘Zentos’ ir ‘Portal’ veislės. Jos gerai žiemoja, atsparios išgulimui, tolerantiškos ligoms, ypač geltonosioms rūdims, kietosioms kūlėms. Veislės derlingos (6,3-7,1 t ha-1), grūdai vidutinio stambumo (39-42 g), geros kepamosios vertės. Grūduose 11,5-11,7 procento baltymų, miltų sedimentacija didelė – 40-46 ml.

Pašariniams grūdams išauginti tinka ‘Jubilatka’, ‘Kraka’ veislės. Jos neblogai žiemoja, derlingos (6,0-6,3 t ha-1), atsparios ligoms, vėlyvos, miltų sedimentacija tik 16,5-22,0 ml.

Piktžolių reguliavimas

Pagrindinis piktžolių reguliavimo tikslas yra išlaikyti švaresnius pasėlius nuo kviečių sėjos iki jų derliaus nuėmimo. Mūsų sąlygomis piktžolės ekologinėje žemdirbystėje yra bene pati opiausia ir aktualiausia problema, kuri įprastoje žemdirbystėje dažniausiai visiškai išsprendžiama herbicidais. Čia tenka pasiklausti tik biologinėmis, agrotechnikos bei mechaninemis priemonėmis.

Visas piktžolių reguliavimo arba naikinimo priemones galima sąlyginai suskirstyti į 2 grupes: netiesiogines arba apsaugines ir tiesiogines.

Netiesioginėmis priemonėmis yra stabdomas piktžolių plitimas visuose pasėliuose. Pati pigiausia ir efektyvi piktžolių reguliavimo priemonė yra sėjomaina. Teisingas augalų kaitoliojimas neleidžia įsigalėti vienos ar kitos rūšies piktžolėms. Atvirkščiai, monokuktūra, tai yra augalų atsėliavimas, sudaro salygas įsiveisti specifinėms, gerai prisitaikiusioms prie to augalo agrotechnikos, piktžolių rūšims. Pvz, auginant ilgesnį laiką javus po javų, greitai prisiveisia vienskilčių piktžolių ( smilguolės, tuščioji aviža, varpučiai ir kitos.). Nuolatos kaitaliojant varpinius javus su ankštiniais, daugiametėmis bei vienmetėmis žolėmis ar kaupiamaisiais, daugelis piktžolų rūšių nesuspėja prisitaikyti prie nuolatos besikeičiančių dygimo bei augimo sąlygų ir gausiai  neišplinta. Augalų kaita sėjomainoje derinama su jų piktžoles stelbiančiomis savybėmis. Pvz, vešlūs  vikių- avižų mišiniai žaliajam pašarui ar silosui gerai stelbia ne tik trumpaamžes, bet ir kai kurias daugiametes piktžoles. Viena pavojingiausių mūsų laukų piktžolių, varpučiai, nepakenčia apšvietimo trūkumo ir, ilgiau pabuvę pavėsyje, sunyksta arba taip nusilpsta, kad tampa mažai arba visiškai nepavojingi. Tačiau yra piktžolų, daugiausia daugiamečių, kurios į stelbimą reaguoja mažai, pvz, usnys.

Kruopštus sėklų valymas sumažina sėklinių piktžolių plitimą. Šiuolaikinės valymo mašinos gali atskirti beveik visų pas mus paplitusių piktžolių sėklas nuo javų. Ekologiniuose ūkiuose sėklų valymas yra viena svarbiausių apsaugos nuo piktžolų priemonių.

Tiesioginės piktžolų naikinimo priemonės ekologinėje žemdirbystėje yra žemės dirbimas, pasėlių akėjimas bei ravėjimas. Daugiametės piktžolės išnaikinti galima tik pagrindinio dirvos dirbimo metu. Pasėlių akėjimas yra daugiausia nukreiptas trumpaamžėms piktžolėms naikinti. Žieminiai kviečiai labiau pakenčia akėjimą, negu rugiai. Pirmiausia todėl, kad jie sėjami giliau ir jų krūmijimosi mazgas nuo pažeidimo akėtvirbaliais yra apsaugotas storesniu dirvožemio sluoksniu. Be to, kviečiai sėjami dažniasiai sunkesnėse dirvose, kur akėčios ne taip giliai sminga ir augalų neišvarto ar neišrauna.

Žieminių kviečių akėjimą galima pradėti praėjus 4 - 5 dienoms po sėjos, kada jie dar nesudygę, tačiau grūdai jau išleidę netikrąsias šakneles ir įsitvirtinę į dirvą. Bedygstančios piktžolės tuomet atrodo kaip balti siūleliai ir yra labai jautrios bet kokiems mechaniniams pažeidimams. Pirmąjį kviečių akėjimą reikia pradėti atsižvelgiant į dirvos būklę. Jeigu kviečiai buvo pasėti į sausą dirvą ir po sėjos ilgai nebuvo lietaus, su akėjimu neverta skubėti, nes tada piktžolės taip pat nedygsta ir akėčios nieko naudingo nepadarys. Be to, akėjimą labai apsunkina, jeigu kviečiai buvo pasėti į grumstuotą, nepakankamai gerai paruoštą dirvą. Ekologinėje žemdirbystėje žieminių kviečių akėjimas rudenį yra būtina priemonė. Todėl, kad jį galima būtų sėkmingai atlikti, reikia stengtis prieš sėją dirvą įdirbti labai kruopščiai, gerai išlyginti ir nepalikti paviršiuje stambių grumstų.

Negalima akėti dygstančių kviečių, iki nėra pasiekę 2 - 3 lapelių augimo tarpsnio. Antrą kartą kviečiai akėjami, kai augalai turi 2 - 4 lapelius. Tuomet sunaikinama didžioji dalis bedygstančių ir jau sudygusių piktžolių. Šio akėjimo būtinumą lemia pasėlio piktžolėtumas. Jeigu sudygusių ir bedygstančių piktžolių yra nedaug ir tos pačios vasarinės, kurios po pirmos didesnės šalnos visiškai žūsta, akėjimo galima atsisakyti. Tačiau jeigu tarp sudygusių piktžolių vyrauja žieminės ( bekvapės ramunės, trikertės žvaginės, dirvinės čiužutės, rugiagėlės) bei kai kurios vienskiltės ( dirvinės smilguolės, vienmetės miglės), pasėlį akėti reikia nedelsiant. Rudenį nesunaikintos minėtos ir kitos žieminės piktžolės pavasarį iki galimo akėjimo taip sustiprėja, kad  akėjimas tampa mažai efektyvus. Laiku nuakėtas švarus kviečių pasėlis geriau pasiruošia žiemojimui, o pavasarį stipriau krūmijasi.

Pavasarį, atšilus orui ir atsinaujinus augalų vegetacijai, piktžolų dygimas vėl suaktyvėja. Kviečiai tuo metu būna dar ne pilnai išsikrūmiję ir savo lapų mase neuždengę dirvos paviršiaus. Tuo pasinaudojusios piktžolės pradeda intensyviai dygti, nes joms tada jau pakanka drėgmės, šilumos ir šviesos. Dažną pavasarį žieminių kviečių pasėliuose susidaro tvirta dirvos pluta, ypač ten, kur buvo akėta rudenį. Pluta trukdo sparčiam kviečių augimui bei krūmijimuisi, o kai kurios piktžolės to nepaiso ir sparčiai auga. Todėl pavasarinis žieminių kviečių akėjimas yra  būtinas dėl dviejų priežasčių: suardyti susidariusią dirvos plutą ir sunaikinti piktžoles. Akėti galima pradėti, kai dirva yra pakankamai pradžiūvus ir lengvai trupa. Tada pravažiavus akėčioms, susidaro negilus purus dirvos sluoksnis, kuris stabdo drėgmės garavimą, o prie augalų šaknų lengvai patenka oras,  reikalingas besikrūmijantiems augalams. Jeigu dirvos pluta yra tiek sukietėjusi, kad akėčios iškelia stambius grumstus, kurie užverčia kviečius, tada prieš akėjant plutą reikia sulaužyti volais. Geriausiai pavasariniam žieminių kviečių volavimui tinka lengvi žiediniai ar rumbuoti volai.  Nereikia bijoti, kad šie volai labiau pažeidžia kviečių lapelius. Tokie pažeidimai nepavojingi, atvirkščiai, jie skatina aktyvesnį augalų krūmijimąsi.

Pasėlių akėjimui dažniausiai naudojamos dviejų tipų akėčios: lengvo arba vidutinio sunkumo virbalines ir spiruoklinės pasėlių akėčios. Virbalinės akėčios mūsų žemdirbiams yra žinomos nuo seno. Žieminių kviečių akėjimui labiau tinka pačios lengviausios akėčios, kurios mažiau išpeša ir pažeidžia kviečius. Akėjant reikia važiuoti skersai arba istrižai augalų eilučių. Važiavimo greitis nedidesnis kaip 5 - 6 km/hval. Padidinus važiavimo greitį, akėčios pradeda šokinėti ir pakildomos bei vėl nusileisdamos labiau pažeidžia augalus. Akėčių virbaliai turi būti gerai nusmailinti ir stipriai priveršti.

Spyruoklinės pasėlių akėčios atsirado palyginti nesenai. Jos kai kur vadinamos ekologinėmis akėčiomis. Lyginant su įprastomis virbalinėmis akėčiomis, jos geriau tinka piktžolių naikinimui ne tik javų, bet ir daugelio kitų augalų pasėliuose. Jų akėtvirbaliai yra ilgi, lengvai spiruokliuojantys, geriau nei standūs išrauna piktžoles ir mažiau užverčia kviečius. Be to, šios akėčios geriau trupina dirvos paviršiuje esančius grumstus bei naikina plutą. Ekologinėje žemdirbysteje labai svarbu, kad pasėlių akėjimas, tuo pačiu ir piktžolų naikinimas tęstusi kuo ilgiau. Spyruoklinių akėčių akėtvirbaliai yra ilgi todėl susidaro galimybe naudoti jas jau paaugusiuose kviečių pasėliuose.  Paskutinį kartą galima akėti net plaukėjimo tarpsnyje. Šis akėjimas labai aktualus naikinant vėliau dygstančius kybiuosius lipikus, daržines žliugęs. Šios piktžolės dygsta jau pakankamai gerai suaugusiuose pasėliuose, kai dauguma kitų trumpaamžių piktžolių dėl užtamsinimo nebedygsta. Negalima spiruoklinių akėčių naudoti, jeigu augalai silpnai laikosi dirvoje arba jei yra žiemos ar pavasario šalčių iškilnoti. Po žiemos iškilnotus pasėlius naudinga privoluoti. Šiuo atvėju galima būtų pateisinti ir lygių volų panaudojimą. Labai svarbu naudojant spiruoklines akėčias pasirinkti teisingą važiavimo greitį. Kuo silpnesni augalai, tuo lėčiau reikia važiuoti su akėčiomis. Tačiau per lėtai važiuojant, mažiau išraunama piktžolių. Todėl kiekvienu atvėju, pasirenkant važiavimo greitį, būtina visuomet atsižvelgti į augalų būklę, piktžolių išsivystimo laipsnį bei dirvos būklę.

Ekologiškai auginant žieminius kviečius, labai naudinga pavasarinį pasėlių akėjimą derinti su papildomu trešimu skystu mėšlu arba srutomis. Skystą mėšlą arba srutas geriausia būtų išlaistyti jau ant nuakėtų pasėlių, tada dirvos paviršius yra purus ir skystos trąšos gerai susigeria. Laistant ant neakėto pasėlio, dalis mėšlo nuteka plutos paviršiumi į nedidelius dirvos įdubimus, ilgai nesusigeria, augalai nepatrešiami nevienodai. Tačiau po laistymo užsitęsus saulėtiems orams, sudrėkintame paviršiuje gali greitai susidaryti tvirta pluta. Tada akėjimą reikia nedelsiant pakartoti. Skystas mėšlas skatina piktžolų dygimą, todėl reikia atidžiai stebėti pasėlių būklę po išlaistymo ir nepavėluoti pakartoti akėjimą.

Ligos ir kenkėjai

Kviečius, labiau nei bet kuriuos kitus varpinius javus, puola įvairios grybinės ligos.

Kietosios kūlės yra viena pavojingiausių kviečių ligų. Užkrėstus kviečius galima pastebėti grūdų pieninėje brandoje. Augalai žemesni, varpos pasišiaušusios, tamsesnės, stovi stačios. Varpose vietoje grūdų yra tamsūs kūlgrūdžiai, pilni grybo sporų. Kuliant kviečius sporos išdulka ir patenka ant sveikų grūdų. Augalai kietosiomis kūlėmis apsikrečia dygimo metu. Ši liga pas mus pasireiškia kiekvienais metais ir labiau išplinta, kai blogai paruošiama sėkla, kai vėlinama sėja arba kviečiai dėl blogos priežiūros skursta.

Dulkančiųjų kūlių pažeistų kviečių išplaukėja tik varpų stagarėliai, kurie būna gausiai aplipę tamsia, lengvai dulkančia sporų mase. Nudulkėjusios sporos patenka ant žydinčių augalų. Čia jos sudygsta ir skverbiasi į besiformuojančio grūdo gemalą. Tokiam grūdui dygstant, grybas įauga į daigą, iš kurio išauga kūlėti varpų stagarėliai. Ligos sukėlėjas žiemoja kviečių želmenyse ir grūduose.

Miltligės žieminius javus labiausiai pažeidžia bamblėjimo ir plaukėjimo tarpsniuose. Ant lapų ir stiebų atsiranda baltas, vėliau tamsėjantis apnašas. Ligoti augalai silpniau krūmijasi, užauga menkesni, su smulkiomis varpomis. Ligos sukėlėjas žiemoja želmenyse ir augalinėse liekanose. Ekologiškai auginamuose kviečiuose labiau plinta ten, kur pasėliai rudenį buvo gausiau tręšti nepakankamai perpuvusiu mėšlu. Azoto perteklius skatina šių ligų plitimą.

Fuzarioze javai serga nuo sudygimo iki grūdų subrandinimo, tačiau augalų daigus labiau pažeidžia žiemos – pavasario laikotarpiu (pavasarinis pelėsis), o subrendusias varpas – vasarą. Pavasarinis pelėsis ypač greitai plinta per anksti pasėtuose ir vešliai sužėlusiose žieminiuose javuose. Tokie pasėliai gali visiškai žūti, kai ant neįšalusios žemės iškrenta storesnis sniego sluoksnis ir ilgesnį laiką išbūna.

Septorioze kviečiai ir kiti varpiniai javai serga per visą vegetacijos periodą. Ant apatinių lapų pasirodo smulkios vis didėjančios šviesiai rudos dėmelės, vėliau lapai nudžiūsta. Liga gali pažeisti ir varpas.

Pašaknio ligos žieminiams kviečiams padaro bene daugiausia žalos. Net įprastoje žemdirbystėje, kur plačiau naudojami įvairūs fungicidai, efektyvių priemonių prieš šias ligas kol kas nėra.

Pagrindiniai pašaknio ligų sukėlėjai yra parazitiniai grybai: Ophiobolus graminis, Fusarium culmorum, Alternaria tenuis, Helmintosporium sativum. Pašaknio ligų pažeisti kviečių grūdai praranda geras kepimo savybes. Ligoti grūdai, lyginant su sveikais, turi iki 15 proc. mažiau baltymų, sutrumpėja augalo stiebas bei varpa. Sumažėja grūdų skaičius varpoje, grūdų masė vienoje varpoje, absoliutus jų svoris. Žūsta 3,4 – 19,9 proc. stiebų. Stipriai šių ligų pažeisti augalai gali visiškai sunykti.

Pašaknio ligų sukėlėjai yra gana gajūs. Fusarium genties grybai, net neturėdami augalų šeimininkų (kviečių, miežių ir t.t.), dirvoje išsilaiko 5 – 15 ir daugiau metų, javaklupės sukėlėjai – Ophiobolus grybai – 2 – 4 metus, Helminhosporium – 3 metus. Fusarium grybai nepalankiais jiems vystytis metais gali virsti saprofitais, tai yra gali maitintis negyva dirvoje esančia organine medžiaga. Todėl jie gali gana ilgai išbūti dirvoje be varpinių augalų – šeimininkų, o susidarius palankioms sąlygoms, pradeda aktyviai parazituoti javus. Iš visų priemonių patikimiausia prieš pašaknio ligas yra sėjomaina.

Rudosios kviečių rūdys pasirodo pavasarį ir vasaros pirmoje pusėje. Ant lapų viršutinės pusės susidaro rausvai rudos, apie 1 – 1,5 mm skersmens, lengvai plyštančios, dulkingos pūslelės. Čia subręsta kelios vasarinių sporų kartos per vieną vasarą. Sergantys lapai anksti nudžiūva, sumažėja grūdų derlius.

Geltonosios rūdys plinta kviečių žydėjimo ir pieninės brandos metu. Ant lapų, stiebų ir varpų išsivysto smulkios, eilėmis išsidėsčiusios, geltonos spalvos, plyštančios, dulkingos pūslelės. Grūdai užauga smulkūs ir raukšlėti. Rudenį žiemkenčiai užsikrečia nuo javų grūdų krituolių želmenų ir nuo pasėtų sergančių sėklų. Pavasarį nuo žiemkenčių liga pernešama į vasarojaus laukus.

Kovos priemonės. Ekologinėje žemdirbystėje, nenaudojant fungicidų ir kitų cheminių preparatų kovai su augalų ligomis, pagrindiniai apsaugos būdai daugiau remiasi organizaciniais – ūkiniais, agrotechniniais, mechaniniais, biologiniais ir, retais atvejais, kai kuriais cheminiais metodais.

Pagrindinis ir pigiausias javų ligų naikinimo būdas yra sėjomaina. Daugelis ligų sukėlėjų tam tikrą laiką gali išbūti dirvoje ir be augalų – šeimininkų, kaip saprofitai (pvz., pašaknio ligų, fuzariozės sukėlėjai). Kitiems būtinas tų pačių augalų buvimas, be kurių jie greitai sunyksta. Kai kurie grybai ilgesnį laiką išgyvena dirvoje, sudarę gyvybingas sporas ar skleročius (skalsės). Kaitaliojant augalų rūšis, neleidžiama susikaupti gausiam tos pačios genties ligų pradui. Augalai bus apsaugoti nuo masinio ligų sukėlėjų antplūdžio, kai jie į tą pačią vietą bus sėjami tik tada, kai ilgalaikės sporos bus jau mažai gyvybingos arba visiškai žuvusios, o saprofitiniai grybai išsieikvoję, nusilpę arba sunykę. Todėl ekologinėje žemdirbystėje žieminiai kviečiai negali būti sėjami į tą patį lauką anksčiau kaip po 5 metų. Per šį laikotarpį tame lauke negali būti auginamos giminingos augalų rūšys (rugiai, kvietrugiai, miežiai), kurie gali sirgti tomis pačiomis ligomis kaip ir kviečiai.

Atsparios ligoms kviečių veislės ekologinėje žemdirbystėje yra labai svarbus veiksnys. Atspari ligoms veislė gali sutaupyti ekologiškai ūkininkaujančiam daug lėšų kitoms, brangesnėms kovos priemonėms.

Teisingai pasirinkta žemės dirbimo sistema ekologiniame ūkyje padeda išvengti kai kurių ligų plitimo. Nuėmus javų derlių, suskustose ražienose labai suaktyvėja dirvos mikroorganizmų veikla. Tada dirvoje padaugėja ligų sukėlėjams antagonistinių mikroorganizmų, kurie juos naikina arba bent jau slopina. Vyksta vadinamasis savaiminis dirvos apsivalymo procesas. Daugelis ligų sukėlėjų gali gyvuoti tik aerobinėse sąlygose, todėl į vagos dugną apvertus suskustos ražienos viršutinį sluoksnį, didelė dalis paskatintų dygti arba sudygusių grybų sporų žūsta dėl deguonies trūkumo, ypač tada, kai po arimo ilgiau išsilaiko šiltesni orai. Taip sėkmingai galima naikinti rudųjų rūdžių, pašaknio ligų bei miltligių sukėlėjų pradus, nes jie dažniausiai vystosi ant ražienose išbyrėjusių ir sudygusių javų želmenų.

Organinės trąšos sumažina augalų ligų sukėlėjų plitimą bei pavojingumą. Teisingai paruoštame mėšle bei komposte yra daug įvairių mikroorganizmų, tarp jų ir tokių, kurie naikina kitus, augalams pavojingus grybus. Įterptos organinės trąšos suaktyvina mikrobiologinius procesus dirvoje, vyksta vadinamasis „grybų karas“, kurio metu vieni mikroorganizmai naikina kitus. Tačiau tręšiant neišsigulėjusiu, menkai perpuvusiu ir šiaudingu mėšlu, galime sulaukti atvirkščio rezultato, tai yra padauginti per šiaudus plintančias javų ligas, ypač jeigu augalai atsėliuojami.

Pašaknio ir kitas žieminių kviečių ligas ženkliai sumažina sideralinių augalų auginimas ir aparimas. Žaliajai trąšai aparti aliejiniai ridikai, rapsai, dobilai ar net svidrės stimuliuoja pašaknio ligų sukėlėjų sporų dygimą. Masinis jų dygimas pasireiškia praėjus 2 savaitėms po sideralinių augalų įterpimo. Sudygusios sporos, tuo metu neradusios augančių augalų – šeimininkų, greitai žūsta. Taip jų skaičius dirvoje gerokai sumažėja ir po to pasėti augalai yra geriau apsaugoti nuo apsikrėtimo šiomis ligomis.

Sėklos paruošimas taip pat gali stipriai sumažinti javų ligų daromus nuostolius. Svarbiausia, kad sėkla nebūtų ruošiama iš per grūdus plintančiomis ligomis užkrėstų pasėlių. Pavojingiausia žieminių kviečių liga, plintanti per sėklą, yra kūlės, todėl sėklos beicavimas yra būtina priemonė, užkertanti kelią joms plisti. Ekologinėje žemdirbystėje naudotinas terminis ir cheminis beicavimas leistinais preparatais. Atsparumas ligoms padidėja, kai sėjama stambesnė, didelės dygimo energijos ir gero daigumo sėkla.

Svarbu yra griežtai laikytis optimalių žieminių kviečių sėjos terminų. Didesnis pavojus apsikrėsti rudosiomis ar geltonosiomis rūdimis bei pavasariniu pelėsiu iškyla per anksti pasėtuose kviečiuose. Nereikia daug didinti rekomenduojamos sėklos normos. Tankiuose pasėliuose dažniau pasireiškia miltligės bei kviečių pašaknio ligos. Per giliai įterpta sėkla ilgiau dygsta, išaugę daigai būna silpnesni, juos dažniau apninka kūlės bei pašaknio ligos.

Piktžolių naikinimas ne tik pasėliuose, bet ir laukų pakraščiuose padeda išvengti kai kurių bendrų augalų ligų išplitimo. Kviečiams didesnį pavojų gali sukelti vienskiltės piktžolės. Per jas daugiausia plinta javų rūdys, miltligės bei pašaknio ligos.

Kenkėjai

Didesnės žalos žieminiams kviečiams padarančių kenkėjų pas mus nėra daug. Kai kurie iš jų aktyviau pasireiškia tik atskirais, palankiais jiems vystytis metais.

Spragšiai yra bene dažniausias žieminių kviečių, pasėtų į dobilienas, kenkėjas. Augalams kenkia spragšių lervos. Tai geltonos arba gelsvai rusvos spalvos kietos kirmėlaitės ryškiai segmentuotu kūnu, su tamsesne galva ir 3 poromis krūtininių kojų. Jos gyvena dirvoje ir minta augalų šaknimis, požeminėmis stiebų dalimis, kartais net pasėtomis sėklomis. Lervos dirvoje išgyvena 3 – 5 metus. Žalingiausios jos būna trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Spragšių lervos pažeidžia kviečių daigų šaknies kaklelį, todėl lapai pagelsta ir nudžiūsta. Didesnę žalą pasėliams padaro, kai viename kvadratiniame metre randama 5 – 10 spragšių lervų.

Švedinių muselių lervos pažeidžia žiemkenčius dar rudenį, kai jiems sudygus ilgiau užsitęsia šilti ir saulėti orai, o tai dažniau atsitinka per anksti pasėjus. Pažeisto augalo centrinis lapelis nuvysta ir nudžiūsta. Rudenį nesunykę pažeisti augalai, žūsta žiemą arba pavasarį. Ekonominė žalingumo riba yra 25 – 30 muselių, pagautų 100 entomologinio tinklelio mostų. Šalia užsikrėtusių žiemkenčių reikia vengti pavasarį sėti miežius.

Žaliaakė muselė pas mus išaugina dvi generacijas. Rudeninė generacija pažeidžia žiemkenčius. Lervos įsigraužia į stiebo vidų ir įsikuria krūmijimosi mazge. Pažeistas augalas nustoja augti, sustorėja stiebas, lapai garbanojasi, gelsta ir dažniausiai žūsta. Žaliaakė muselė paplitusi visoje Lietuvoje, bet ne dažnai jų būna gausu.

Javinis amaras žiemoja kiaušinėlio stadijoje ant žiemkenčių ir varpinių žolių. Amarų antplūdžiai javuose būna ne kiekvienais metais. Jų daroma žala dažniausiai priklauso nuo susiklosčiusių klimato sąlygų. Šilti orai ir drėgmė skatina amarų veisimąsi ir aktyvumą.

Lemų suaugę vabalai ir lervos išgraužia lapų minkštimą, palikdami gyslas ir vienos pusės epidermį. Ekonominė žalingumo riba krūmijimosi tarpsnyje 10 – 15 vabalų/m2, bamblėjimo tarpsnyje 0,1 – 0,5 lervų augalui.

Derliaus nuėmimas ir grūdų tvarkymas

Žieminių kviečių derliaus nuėmimo laikas turi įtakos grūdų nuostoliams, jų apsikrėtimui ligomis bei kokybei. Pjaunant pernokusius javus, didelė dalis grūdų išbyra. Ant vėliau sudygusių pabirų veisiasi miltligės, rūdys, dauginasi javų muselės. Be to, uždelsus pribrendusių kviečių pjūtį, mūsų sąlygomis galima patirti nuostolių dėl nepalankių drėgnų orų. Tada ne tik padidėja grūdų nuostoliai ir dėl nubyrėjimo, bet ir dėl labiau atidrėkusių grūdų. Drėgnus grūdus dažnai ir varpose užpuola įvairios ligos, todėl blogėja jų kokybė. Ypač pavojingi yra pelėsiai, kurie sparčiai vystosi, kai yra pakankamai drėgmės ir šilumos. Apipeliję grūdai netinka nei maistui, nei pašarui, kadangi pelėsiniai grybai išskiria labai stiprius, žmogui bei gyvuliams pavojingus, toksinus, kurių nuodingo poveikio neįmanoma pašalinti nei džiovinimu, nei kitomis prieinamomis sąlygomis.

Drėgnų grūdų džiovinimas yra pagrindinė priemonė, kuri užkerta kelią plisti ligoms sandėlyje. Grūdai gerai laikosi tik tada, kai jų drėgmė neviršija 14 %. Todėl visi didesnio drėgnumo grūdai turi būti kruopščiai išdžiovinti. Jeigu grūdų drėgmė neviršija 18 - 20 %, juos galima visiškai išdžiovinti aktyviosios ventiliacijos aruoduose. Drėgnesnius reikia džiovinti šiluminėse džiovyklose. Labai svarbu, kad džiovinant grūdai nebūtų perkaitinami. Džiovinant grūdus, temperatūra neturi pakilti virš 400C. Nuo didesnio karščio pradeda koaguliuoti grūduose esantys baltymai, jie tampa sunkiai virškinami, todėl labai nukenčia kviečių maistinės ir pašarinės savybės.